Saulius Lapėnas
Judėjimo „Lietuva yra čia“ valdybos narys,
architektas ir politikas.

SAVIVALDAI REIKŠMINGAS TRISDEŠIMTMETIS LIEKA BE FANFARŲ

O gal kam teko girdėti, kad Lietuvos savivaldybių asociacija ar bent kuri nors savivaldybė būtų paminėjusi Europos vietos savivaldos chartijos įsigaliojimo Lietuvoje trisdešimtmetį? (1999 m. gegužės 25 d. LR Seimas įstatymu ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją, kuri įsigaliojo 1999 m. spalio 1 dieną).
Prisipažinsiu ir aš pats, ko gero nebūčiau to pastebėjęs, jei ne Judėjimo „Lietuva yra čia“ valdybos narių pasiūlymas atsiliepti į gautą kvietimą ir kartu su Arvydu Juozaičiu dalyvauti Nacionalinės pilietinių judėjimų asociacijos (NPJA) spalio 19 dieną susitikime Kėdainiuose.
O ten susirinko ganėtinai daug šių metų savivaldybių rinkimuose dalyvavusių visuomeninių komitetų atstovų, kurie puoselėja idėją po NPJA vėliava sutelktomis pajėgomis kovoti dėl realios savivaldos teisės ir galimybių ginti vietos gyventojų interesus konkrečioje teritorijoje. Tik iš pirmo žvilgsnio tokie ketinimai gali pasirodyti keisti, kai Lietuvos Respublikoje veikia Vietos savivaldos įstatymas ir visa poįstatyminių aktų, o ir kas keturis metus vykstantys rinkimai tapo rutinine kiekvienos partijos veikla, formuojant rinkiminius sąrašus. Tai gi teko akivaizdžiai pamatyti ir išgirsti, kas verčia visuomeninius rinkiminius komitetus vienyti jėgas ir telktis į šią asociaciją.
Trumpoje savo kalboje paliečiau tik nedidelę dalį problemų, susijusių su realios savivaldos trūkumais ir iš to išplaukiančiomis problemomis, kurių neabejotinai tik daugės ir jas pavyks išspręsti, jei veiksime išvien ir sutelksime kritinę masę piliečių, siekiančių daryti pokyčius:
VIDEO –  https://youtu.be/y07mOGis8q0
Ar Lietuvoje turime realią savivaldą ar tik jos pavadinimą?
Iš pirmo žvilgsnio turime viską, ko reikia realios savivaldos funkcionavimui: yra Lietuvoje ratifikuota Europos vietos savivaldos chartija, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje X skirsnyje sudėlioti straipsniai, apibrėžiantis vietos savivaldą ir jos valdymo principus, yra LR Savivaldos ir Regioninę politiką reguliuojantys įstatymai kartu su visa eile poįstatyminių aktų.
Tačiau šiandien Lietuvos piliečiai tikrai dar nesijaučia savo padėties šeimininkais, nes vietos gyventojai savo teisę valdyti yra priversti deleguoti ne tiesiogiai, o ją perduoti pagal politinių jėgų sąrašus, renkamiems atstovams. Ne daug kas pasikeitė ir po to, kai buvo suteikta teisė rinkiminius sąrašus formuoti visuomeniniams rinkiminiams komitetams, nes jų gyvavimo laikotarpis, pagal LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą baigiasi kartu su rinkiminės kampanijos pabaiga.
O priešprieša tarp partijų ir visuomeninių rinkiminių komitetų auga su kiekviena šių komitetų pasiekta pergale, komitetų deleguojamiems atstovams, laimint vietas savivaldybių tarybose. Jau buvo ne vienas ir ne itin korektiškas bandymas primesti komitetams veiklos kontrolės ir finansinės atskaitomybės taisykles, kurios šiuo metu taikomos tik partijoms, nors tik jos naudojasi išskirtine galimybe gauti finansavimą iš biudžeto, priklausomai nuo pasiektų rezultatų rinkimuose. Šios galimybės neturi komitetai, galintys save finansuoti tik iš fizinių asmenų aukų ir apie kokias nors dotacijas už pasiektus rezultatus, net nėra ko svajoti dėl įstatymo apribotos trumpalaikės veiklos. O jei dar prisiminsime taikomų „užstatų“ negražinimo atvejus, istorijai gali nebūti pabaigos…
Manau, kad vėliau anksčiau LR Seimas bus priverstas šią priešpriešą sureguliuoti taip, kaip to ir reikalauja Europos vietos savivaldos chartija ir vietos gyventojų interesai turėti ne centrinės valdžios pavedimus vykdančią instituciją, o savo tiesiogiai rinktų atstovų savivaldybių tarybas, kuriuos jie patys galėtų kontroliuoti ir reikalauti atsakomybės už priimamus sprendimus.
Tuo labiau, kad ir Lietuvoje ratifikuotos Europos vietos savivaldos chartijos tekste yra gana aiškiai aprašytas Vietos savivaldos turinį atspindinti sąvoka:
„Vietos savivaldos sąvoka. Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais“.
O ką turime šiandien, galime įsitikinti patys, panagrinėję poįstatyminius aktus.
Savivaldybės neturi ir savarankiško biudžeto, nes biudžetą formuoja pagal centrinės valdžios nustatytus rodiklius ir yra tiesiogiai priklausoma nuo skiriamų dotacijų ne tik savarankiškų bet ir centrinės valdžios deleguojamų funkcijų vykdymui. Šiuo metu rajoninėms savivaldybėms griežtai taikomos fiskalinės drausmės įstatymo nuostatos, draudžia skolintis, net siekiant prisidėti prie ES paramos įsisavinimo. Rajoninėms savivaldybėms ribojamas disponavimo teisės suteikimas žemės sklypais ir jos negali savarankiškai organizuoti net ir disponuojamo žemės sklypo nuomos konkurso potencialiems investuotojams.
Konkurencijos Tarybos ir Viešųjų pirkimų tarnybos bandymai, apriboti savivaldybių tarybų teisę priimti kolegialius sprendimus dėl vidaus sandorių, ginantis nuo monopolininkų akivaizdžių bandymų dempinguoti vietinių komunalinių tarnybų ir vietinio susiekimo teikiamas paslaugų kainas vartotojams, akivaizdžiai liudija apie realios savivaldos suvaržymus vietose ir monopolinių struktūrų ir korporacijų interesus diktuoti savo žaidimo taisykles.
Centrinės valdžios institucijoms panaikinus šias išvardintas kliūtis, neabejotinai padidėtų gyventojų pasitikėjimas ne tik savivalda bet ir tikėjimas savo jėgomis, realiai įtakoti priimamus vietos valdžios sprendimus. Centrinei valdžiai, vien tik sumažinus netiesioginių mokesčių (PVM ir akcizų) tarifus vartotojams, padidėjusi vietos gyventojų perkamoji galia, o tai būtų pagrindinis stimulas smulkiam ir vidutiniam verslui vystytis ir teikti įvairias paslaugas provincijoje, o ne keltis į didmiesčius.
Tačiau vietoje centrinės valdžios institucijų realių veiksmų, vis garsiau ir grėsmingiau iš jos atstovų lūpų aidi teiginiai, kad būtent savivaldybės menkai rūpinasi ir vangiai pritraukia investicijas, nesiima priemonių kurti darbo vietas, nesuvaldo emigracijos ir t.t. Susidaro įspūdis, kad savivaldos modelis iš centrinės valdžios atstovų vis daugiau sulaukia priekaištų dėl neefektyviai panaudojamų resursų, užtikrinant gyvybinius šių teritorijų gyventojų poreikius sveikatos, švietimo, socialinės rūpybos ir kultūros srityse.
O LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose užfiksuota prievolė Vyriausybei kartu su ministerijomis spręsti šalies ekonomikos vystymo ir tuo pačiu tolygaus teritorijų išvystymo problemas visos valstybės mastu, susiveda į primityvius siekius ir bandymus, spręsti tik regioninių centrų aprūpinimą, finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, juos atimant iš rajoninių savivaldybių.
Ar ne dėl šių akivaizdžių neatitikimų tarp Europos vietos savivaldos chartijoje deklaruojamų principų, reguliuojant santykius tarp centrinės valdžios ir savivaldos, chartijos ratifikavimo 30-metis praėjo be fanfarų ir tai progai pritinkančių valdžios ataskaitų LR Seime ir pranešimų žiniasklaidai?

Amžinas vietos savivaldos ir centrinės valdžios konfliktas
Šį konfliktą sukuria ir įtakoja:
– iš vienos pusės primityvus suvokimas, kad greitus ir efektyvius sprendimus valstybėje gali priimti ir jų efektyvų vykdymą gali garantuoti griežtai piramidės principu veikianti centralizuota administracinė sistema, kurią valdo viską išmanantis ir žinantis ko reikia liaudžiai „valdžios elitas“,
– iš kitos pusės, istorine praeitimi patvirtinta valstybių visuomeninės raidos patirtis ir supratimas, kad valstybės savo klestėjimą pasiekia tik dėka laisvų piliečių gebėjimų ir iniciatyvų dėka, kurios įmanomos tik demokratinius principus ir pamatines žmogaus teises, laisves ir pareigas – šeimai, bendruomenei ir tautai, užtikrinančioje valstybėje.
Šis konfliktas žinomas dar nuo Platono ir Aristotelio laikų dėl skirtingų požiūrių į Respubliką, kaip valstybės modelį. Platonas tikėjo „elito“ gebėjimu tenkinti liaudies ir valstybės vystymosi poreikius – 50 procentų, siekiant naudos sau, o 50 procentų laiko ir pastangų, skiriant valstybės labui ir jos gyventojų poreikių užtikrinimui… Aristotelis gi pasiūlė įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisingumo valdžių atskyrimo principus. Ir nors Aristotelis ir neneigė net monarchijos valdymo formos, bet siūlė ją riboti įstatymais bei įrodinėjo viduriniosios klasės būtinumą valstybės stabilumo užtikrinimui. Jis buvo nuoseklus tironijos, oligarchijos , kaip ir ochlokratijos priešininkas ir t.t.
Atrodo visiems, bent kiek mąstantiems, turėtų būti aišku, kad tik realia demokratija grindžiamos valdymo formos gali duoti naują ir teigiamą impulsą ne tik sugrąžinti piliečiams tikėjimą savo jėgomis, bet ir pažadinti valstybę vystytis ekonomiškai, pažadinti piliečių savigarbą ir galimybes dirbti, gyventi ir kurti savo ateitį savo protėvių žemėje, nes LIETUVA YRA ČIA!
===
O pabaigai, siūlau be jokių fanfarų, perskaityti ir niekada neužmiršti šių tezių iš Lietuvoje prieš trisdešimt metų ratifikuotos Europos vietos savivaldos chartijos:
„Vietos savivaldos sąvoka
Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais.
Šią teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus.“
„Vietos savivaldos įgaliojimai ir pareigos
Vietinės valdžios organams suteikiami pilni ir išskirtiniai įgaliojimai. Jų negali panaikinti ar apriboti kitas, centrinės ar regioninės, valdžios organas, išskyrus įstatymo numatytais atvejais.
Jei įgaliojimus deleguoja centrinės ar regioninės valdžios organas, tuomet vietinės valdžios organai turi teisę įgyvendinti juos savo nuožiūra kaip galima labiau atsižvelgiant į vietos sąlygas.“
„Vietinės valdžios organų finansiniai ištekliai
Šalies ekonomikos politika suteikia vietinės valdžios organams teisę turėti atitinkamus savo finansinius išteklius, kuriuos jie savo nuožiūra gali laisvai panaudoti suteiktų įgaliojimų ribose.
Savivaldos organų finansiniai ištekliai turi būti proporcingi konstitucijos ir įstatymų numatytiems įsipareigojimams.
Vietinės valdžios organai bent dalį finansinių išteklių gauna iš vietos mokesčių ir rinkliavos, kurių dydį nustato jie patys vadovaudamiesi statutu.
Finansų sistema, kuria grindžiami vietiniams valdžios organams prieinami finansiniai ištekliai, yra pakankamai įvairi ir lanksti, kad leistų jiems neatsilikti nuo jų uždavinių įgyvendinimo kaštų realaus kilimo.
Finansiškai silpnesnių vietinių valdžios organų apsauga reikalauja, kad būtų įvestos finansinio sulyginimo procedūros ar lygiavertės priemonės, kurios pakoreguotų nelygų potencialių finansinių išteklių paskirstymą ir vietinės valdžios organams tenkančias finansinės atsakomybės pasekmes. Šios procedūros ar priemonės neturi mažinti vietinės valdžios organų veiklos savarankiškumo.” Europos vietos savivaldos chartija (Lietuvoje ratifikuota 1999-10-01)

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7EB8808F6CBC

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *