Paskutiniu Sąjūdžio idealistu vadinamo A. Juozaičio žvilgsnis – į Lietuvą, pokyčius ir „kreivų veidrodžių karalystę“

Ketvirtadienį – 31-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinės. Kodėl tuomet signatarais netapo dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių? Kas skiria Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios Lietuvas? Apie tai – pokalbis su Arvydu Juozaičiu.
– Jūs vadinamas ir nepriklausomybės šaukliu, ir paskutiniu Sąjūdžio idealistu. Čia būtų gražu pridurti ir žodį „signataras“. Kodėl juo netapote? Tad kaip jus pristatyti – filosofas, rašytojas, kultūrininkas? – „Lietuvos rytas“ paklausė 64 metų A.Juozaičio.
– Sąjūdžio kūrėjo statusas aukštesnis už signataro. Bent jau dvidešimt Sąjūdžio kūrėjų – iniciatyvinės grupės narių – be jokio vargo galėjo tapti signatarais. Tapo tik septyni. Tarp jų nėra nei Justino Marcinkevičiaus, nei Sigito Gedos, nei Regimanto Adomaičio, nei kitų garbių žmonių. Mums tada reikėjo tik pareikšti pageidavimą. Aš atsisakiau man jau paskirtos Anykščių apygardos ir padovanojau tą vietą mokytojai Irenai Andriukaitienei. Kodėl būtina konkrečiai pasakyti, kas yra kieno vietoje? Signatarai dabar tiek sureikšminti ir susireikšminę, vadinami net valstybės simboliais, kad juokinga. Tai tikrai prasilenkia su istorine tiesa.
Atmeskime privilegijas, kurias signatarai sau skyrė, bet pabrėžkime: signatarais galėjo tapti tūkstančių tūkstančiai. O dabar, kai pasiklausai kokios buvusios komjaunuolės aktyvistės Europos parlamentarės arba komunistės aktorės, kad jos visą gyvenimą „ėjo į Kovo 11-ąją“, pagalvoji tik viena: „Kokia kreivų veidrodžių karalystė sukurta!“ Tai net nedora. Reikalas vertas dėmesio – sukurta privilegijuotųjų kasta. Nieko panašaus nėra nei Latvijoje, nei Estijoje.
– Kas skiria Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios aktus, tų laikų ir šio laiko mūsų Seimus?
– Esama istorinės lygiagretės – 1920 m. Steigiamasis Seimas ir 1990 m. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Kodėl pastarojo veikėjai pasiskelbė signatarais? Visi tyli kaip vandens į burną prisisėmę. Kodėl 1920 m. Seimo nariai, kurie tapo tikrų tikriausiais valstybės signatarais, įvykdžiusiais istorinę misiją, nepasivadino signatarais? Jiems niekas nedraudė to padaryti. Matyt, 1920 m. Lietuva buvo padoresnė. Steigiamasis Seimas signatarais pavadino dvidešimt Lietuvos Tarybos žmonių. O juk tas dvidešimtukas 1918 m. valstybės nesukūrė ir tai, ką jie paskelbė, buvo tik projektas, veikimo gairės ir bandymas atvesti lietuvių judėjimą į Steigiamąjį Seimą. Tas tikslas parašytas juodu ant balto, Vasario 16-osios Akte. Tą patį 1988–1990 metais atliko ir 35 Sąjūdžio kūrėjai. Mes tai darėme labai sunkiomis sąlygomis, vedėme Lietuvos judėjimą į Steigiamąjį suvažiavimą, po to į Aukščiausiąją Tarybą, stengėmės neišprovokuoti Maskvos traiškyti Lietuvą tankais.

– Sovietiniais laikais studijavote filosofiją. Nepraktiška ir neįprasta profesija, kai vyravo tik marksizmo-leninizmo filosofija ar veikiau tikėjimas. Kodėl filosofija? Kas jus formavo, jūsų pažiūras, patriotiškumą, tautos sampratą? O tai galų gale jus atvedė į Sąjūdžio kūrimą.

– Mano karta auginta nepriklausomoje Lietuvoje gimusios, joje spėjusios paaugti kartos tėvų. „Geltona, žalia ir raudona – tai yra mūsų vėliava, sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl laisva bus Lietuva“, – suniūniuodavo tėvas, kai skambėdavo „Internacionalas“. O mama buvo tikra lietuvybės ir patriotizmo akademija.
Pasakyčiau daugiau, bet ilga būtų kalba. Tad tik tiek: mano ėjimas į pasaulines sporto viršūnes buvo kaitinamas pagrindinės idėjos: „Tu – lietuvis, tu privalai parodyti, ką mes galime!“… Dėl mokslų? Būčiau stojęs į fiziką, kurią labai mėgau, bet sportas pareikalavo lengvesnio mokslo – ekonomikos. Turiu Vilniaus universiteto ekonomisto diplomą. O filosofiją pasirinkau savo noru, eidamas prieš bangas, nes toks „marksizmo“ dėstytojas Ipolitas Ledas, kuris buvo gyvas Sokratas, kartą metė kibirkštį: „Žodžiais tu, protingas žmogau, turi valdyti pasaulį.“ Toje ekonomistų auditorijoje tą iššūkį išgirdau tik aš… O toliau? Nepriklausoma Lietuva tapo klondaiku, kuriame nuskendau 1980–1981 m. Tada pradėjau eiti per didžius žmones, gyvenusius Lietuvoje ir kūrusius valstybę iki 1940 metų. Nebuvo savaitės, kad kartą ar du kartus jų neaplankydavau (Juozas Keliuotis, Teofilija Vaičiūnienė, Jonas Graičiūnas, Kazimieras Skebėra, o svarbiausia – Tėvas Stanislovas).
Ir apskritai bendravau ne su bendraamžiais, o lipte lipau prie „smetoninių“ žmonių. Analizavau, kaupiau žinias, dariau užrašus ir net magnetofono įrašus. Žodžiu, taip išauginau savyje Lietuvos atkūrimo ir jos tęstinumo aistrą. Mąstantys ir skaitantys valdo pasaulį – štai kuo tikėjau.

– Dvi Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo datas skiria 72 metai. Abu kartus Nepriklausomos Lietuvos būtinumą pirmieji iškėlė inteligentai, abu kartus pagrindinė idėja buvo valstybingumas ir nacionalinis tapatumas. O kaip jūs manote, kas bendra tarp jų ir kas jas skiria?

– Visuomet stebina panašumai ir skirtumai: 1918–1920 m. lūžis ir 1988–1990 m. lūžis vienas nuo kito skiriasi iš esmės, bet abu – vienos prigimties. Pirmasis pradėjo Lietuvą, antrasis baigė ją. Tai vienos prigimties Lietuva, lietuviška Lietuva, su aukščiausio valstybingumo sąmone. Ne veltui mumyse įsitvirtino aksioma „Nepriklausoma Lietuva“, kuri lydėjo lietuvius visą XX amžių.

Šį idealą suformavo ne kas kitas, o veiklūs inteligentai, gimę iš knygnešių sąjūdžio, prabilę lietuviškai. Kunigaikščių Lietuvos atgimimas? Ne, toji Didžioji Kunigaikštystė buvo mitas, maitinęs pirmeivius XIX amžiaus pabaigoje tarsi dirbtinis deguonis. Nepriklausomybei atsiradus be Vilniaus tapo iki skausmo akivaizdu, kad jo nė negalėjome turėti, nes jis baisingai sulenkintas, ir tai – „kunigaikščių Lietuvos“ palikimas. Ir visa Lietuva buvo baisingai sulenkinta, ypač per Bažnyčią. Tad inteligentai turėjo atlikti darbą iki galo, išgelbėti lietuvių kalbą ir per ją išskleisti stebuklą – modernią valstybę. Šis uždavinys buvo kone stebėtinai gerai atliktas vos per 20 metų. Tai liudija, kad valdžia neatitolo nuo tautos lūkesčių. Visi lietuviai sukūrė labai stiprų „Nepriklausomos Lietuvos“ idealą, kuris išlaikė tautą ir visą sovietmetį. Dabar atrodo keista, bet tas idealas reikalavo kurti net labai savitą tarybinę (o ne sovietinę) lietuvių kultūrą (dainų šventės, kinas, teatras, tapyba, architektūra, klasikinė literatūra ir kt.).

Iš šios terpės 1988–1990 m. ir atgimė Lietuvos valstybė. Tad šimtmečio išvada tokia: inteligentų pirmeivių vaidmuo buvo lemiantis. Lemiantis sukuriant modernią lietuvių kalbos valstybę, o po pusės amžiaus vėl lemiantis ją atkuriant. Ir dar reikia pabrėžti keistą 1918–1920 m. lūžio ir 1988–1990 m. lūžio panašumą: sulenkėję lietuviai pradžioje ir sovietizuoti lietuviai pabaigoje vienodai viltingai (kiekviena karta pagal savo galimybes) kūrė lietuviškos Lietuvos kūną ir dvasią. Toks mūsų „Lietuvai – 100“ ciklas. Dabar jis baigėsi. Ir jau prasidėjęs, įsibėgėjęs ne tik faktiškasis, bet ir „Nepriklausomos Lietuvos“ idėjos naikinimas.
– Mes įpratę sureikšminti Kovo 11 dienos Aktą. Bet iki jo buvo beveik dveji metai sunkaus ir komplikuoto kelio, be kurio tos dienos nebūtų buvę. Buvo ir valstybės kūrėjų sujudimo pradžia, kuri nutylima, o ji susijusi su 1988 metų balandžio 20-ąja ir jūsų pranešimu „Politinė kultūra ir Lietuva“. Tai buvo tarsi pirmasis politinis aktas, po kurio, praėjus pusantro mėnesio, įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniaciatyvinė grupė. Kokios buvo jūsų pranešimo pagrindinės tezės?

– Taip, 1988 metų balandžio 20-osios akcijai rengiausi ilgai, o padėjo aplinkybės. Prieš Nepriklausomos Lietuvos 70-metį Maskvos emisaras – Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas – taip užgniaužė visą viešą gyvenimą, kad uždarė ir „Žinijoje“ veikiantį kultūrininkų klubą, kuriame brendo būsimo Sąjūdžio dvasia ir veikėjai.

Tuo metu Dailininkų sąjunga pirmoji buvo ką tik išsirinkusi pirmininką ne komunistą, todėl man ir pavyko perskaityti tą pranešimą. Salė lūžo nuo žmonių gausos. Pranešimas-akcija atliko sprogdiklio vaidmenį, ir inteligentija, kurios daugumai vis dar stigo socialinio veiksmo drąsos, galutinai pabudo. Aš pats drąsiai pabudau po 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo. Žinojau, kad mane gali suimti KGB, bet, matyt, apsaugojo Michailo Gorbačiovo viešumo politika ir represinių organų sutrikimas. Paskaitos tekstas sparčiai pasklido per rankas (dešimtimis tūkstančių egzempliorių!), buvo padaugintas garso ir net vaizdo įrašais, perskaitytas per jau laisvai girdimą „Amerikos balsą“. Vėliau leisdamas „Sąjūdžio žinias“ ir skersai išilgai važinėdamas po Lietuvą patyriau, kad trys pagrindinės pranešimo tezės tapo pirmąja nepaskelbta Sąjūdžio programa, jaudinusia žmones iki pat Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Tos tezės paprastos: tautos sveikas (gyvybę saugantis) protas, plius bendrumo jausmas, plius suverenitetas.
– Jūs ilgai buvote pasitraukęs iš politikos, daugiau laiko skyrėte kūrybai ir knygoms. Grįžote 2019 m. į prezidento rinkimus su tautiškumo, valstybingumo idėjomis, bet jūsų įsivaizduojama Lietuva daug kam atrodė kaip inkliuzas gintare. Ar jums buvo skaudus pralaimėjimas prezidento rinkimuose? Nusivylėte rinkėjais, kurie jūsų nesuprato? O gal tiesiog supratote, kad politiko kelias ne jums ir tas traukinys jau nuvažiavo, o jūs likote savo stotelėje apneštas nudundėjusio traukinio dulkių?

– 2019 m. prezidento rinkimai – paskutinė mano, kaip Sąjūdžio pirmeivio, pareiga. Jeigu būčiau rimtai norėjęs tapti prezidentu, turėjau realių galimybių anksčiau. Tai ne mano vertinimas. Bet politika ir jos intrigos nėra mano pašaukimas. Ką darydavau, tai padėdavau arba sutrukdydavau prasimušti į politikos viršūnes kitiems.

Kodėl šį kartą nusižengiau savo gyvenimo būdui? Nes širdis neištvėrė matant, kaip ryžtingai Lietuva paverčiama niekuo – „globalia“, o iš tikro „teritorija“, tuščių žemių kolonija. Kažkas turėjo sugiedoti Sąjūdžio gulbės giesmę, pritaikant ją naujoms sąlygoms. Mačiau: niekas nedrįsta ištarti „Lietuva yra čia“, kai globalizmą atkakliai diegia Seimas ir prezidentai. Žinoma, rimtas žaidimas reikalavo kovos iki galo, iki lemiamo rinkimų turo, ką aš ir teigiau: esu pasiruošęs. Bet tuo pat metu buvo aišku, kad prezidentinio žaidimo taisyklės neįkandamos idealistui, kuris eina be jokio rimto finansinio rėmėjo, kuris nėra užsienio nei kažkieno statytinis. Bet aš padariau savo! Pažadinau tūkstančus, radau daug draugų sąjūdininkų, kurie vežė mane per visą Lietuvą. Pirmą kartą po 30 metų vėl pamačiau visą Tėvynę, stovėjau prieš puspenkto šimto audorijų. Tai didis reikalas – pažvelgti dešimtims tūkstančių į akis, o ne iš televizoriaus ekrano kalbėti tuštumai. Žmogus turi ne tik gyventi, bet ir mirti drąsiai, matydamas, kuo virto jo Tėvynės gyvenimas. Ir neišduoti savo šaknų.

– Dabartinę Lietuvos situaciją įvertinote kaip „nuosmukio civilizaciją, kai vietoj Vyčio Lukiškių aikštėje puikuojasi „bičas“. Bet dažnai girdime, kad Lietuva šuoliuoja į priekį kaip tas Vyčio žirgas, priimdama europines vertybes ir užsimerkdama prieš blogybes. Kokią Lietuvos ateitį matote jūs?

– Į šį klausimą jau atsakiau. Bet jeigu susiaurintume išvadas, tai pakaktų pasakyti Williamo Shakespeare’o žodžiais: laukia liūdna baigtis, kaip Romeo ir Džuljetos meilė. Greitai ji baigėsi nepalikdama palikuonių. Dabar idėjų pirmumą nurungęs kūno pirmumas, o kūnas Vakarų civilizacijoje – ne vertybė, bet velnias, ėdantis pinigus. Pažvelkime, su kokia aistra diegiamos žmogaus išsigimimo formos, kaip agresyviai puolama šeima, kad tik mažiau būtų europiečių, mažiau normalių ir gimdančių šeimų. Net krikščionybė jau sulyginta su satanizmu.

Visa tai užgriuvo mus, baisu net pasakyti, kosminiu greičiu per 15 pastarųjų metų! Ir tai – „Europos vertybės“?! Nieko bendra su Europa tokios vertybės neturi, jos sparčiai naikina Europą, kuri net nebesigina. Bet… Ko norėti, kai Europa du kartus bandė nusižudyti – sukėlė du pasaulinius karus.

– „1988 metų ciklą mes pradėjome kovodami už laisvę ir demokratiją. Dabar lieka paprašyti Dievo, kad duotų mūsų valdžiai aristokratiją, kurią Aristotelis vadino geriausiųjų valdžia“, – taip linkėjote vienoje savo knygoje. Ko prašytumėte Dievo šiandien?

– Prašyčiau to paties.

– Politika žmones sujungia, bet dar labiau išskiria. Ar yra tokių buvusių kolegų iš Sąjūdžio laikų, su kuriais nenorėtumėte pasisveikinti?

– Ar yra koks asmuo, su kuriuo nenorėčiau pasisveikinti? Žinoma, kad yra, bet vis vien pasisveikinu. Tik matau, kaip jis sprunka į šalį. Yra net tokių, kurie savo neapykantą išvystę iki fantasmagoriškų aukštumų, tad jeigu ir atkiša ranką, tai kaip silkę, kai ištiesiu savąją. Tačiau nenoriu apie tai kalbėti. Atleidžiu visiems ir prašau atleidimo – to juk prašome ir mišių pradžioje.