BAUDŽIAVINIO KLANO ŠVIESUS RYTOJUS

BAUDŽIAVINIO KLANO ŠVIESUS RYTOJUS
Po mano pasisakymo Kovo 11-ios proga (Lietuvos rytas, kovo 9 d.), pakilo komentarų bangos.
Skaityti komentarus? Sveikas žmogus nemėgta. Nebent kūrybos sumetimais. Bet pastebėjau, kad kitąsyk naudinga pažvelgti į tas klajones ir dejones. Literatūrą kasdien kuriančiam žmogui, „dirbančiam su amžinybe“, tai net naudinga. Nemalonus, tiesa, užsiėmimas, nes kvailystės-niekšybės mišinį, šmeižtą ir patyčias tenka košti pro širdingų ir protingų pasisakymų šydą. Žodžiu, kaip visad: grūdus, žmogau, atskirk nuo pelų.
Ko tik per tris dešimtmečius nesu prisiklausęs ir apie save, ko neprisiskaitęs! Ypač iš piktavalių, o ir mėgstančių krūmuose sėdėti, iš krūmų šaudyti – smagumas! Ak, žmonės, žmonės…
Kvailystės spindi, kai komentatoriai painioja viską — nešvarias savo kelnes su išeiginiu padoraus žmogaus apdaru. Ir dergia tą, kurio nei pažįsta, nei supranta jį. Štai ima koks „gudruolis“ kirviu kirsti: A. Juozaitis užleido vietą A Brazauskui rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, vadinasi, komunistams padėjo velniai žino ką nuveikt. Kokie niekai.
Gerbiamieji! Esminis Lietuvos laisvės kelio ypatumas (skyręs jį, tarkime, nuo Gruzijos chaoso) – ėjimas kartu su visa Lietuva, su visa, kokia ji buvo, ėjimas su visais praregėjusiais ir pamačiusiais Laisvės šansą. Tokio ėjimo idealas daugeliui mūsų buvusi Estija, nes estai ėjo kartu su savo komunistų vadovybe, nesusipriešindami… Bet dabar to nė nebandyk aiškinti, nesupras.
Taigi, vietą A. Brazauskui užleidau ne 1990 metais, rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, o 1989 metais, rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, į Maskvą. Tai tuo metu buvo daug rimčiau nei LTSR AT rinkimai. Nes pastarieji rinkimai buvo paskutinis, jau nulemtas reikalas — LTSR/LR AT Nepriklausomybės nepaskelbti negalėjo.
Tai vis dar reikia priminti? Net labai. Nes daugumos nūdienos supolitintų aistruolių galvose — košė, o širdyse – jovalas.
Taigi, kartoju: per 1989 metų Velykas, būdamas vienas iš Sąjūdžio lyderių, labai nesunkiai būčiau įveikęs A. Brazauską.
Bet 1989-1990 metai reikalavo aukštesniosios matematikos, o ne aritmetikos, į kurią susmigę nūdienos piktavalių galvos. Lietuvos komandos vykimo į Maskvą kartu su A. Brazausku REIKALAVO visi Sąjūdžio Tarybos vadovybės šulai: ir R. Ozolas, ir K. Prunskienė, ir B. Genzelis, ir B. Kuzmickas, ir V. Landsbergis, ir kt.
Paklusau BENDRAM REIKALUI.
Tas reikalas buvo aptariamas net dviejose Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžiuose.
Bet tada… Tada išsyk prasidėjo kitas veiksmas: V. Landsbergis, eidamas būdingu jam intrigų keliu, viską apvertė aukštyn kojomis ir kur tik ėjo ir kalbėjo, visur mano atsistatydinimą nupasakodavo kaip „asmeninį A. Juozaičio reikalą“. Makiavelio metodas: meluok, skaldyk ir valdyk. Buvo paleistas džinas-šmeižtas, kuris gyvas iki šiol. Pažemintas ne aš, o visas Sąjūdis. Sąjūdžio gala susitarti, suprasti bendrą Lietuvos reikalą, įvertinti jėgas. Tai ne! Ir po 30 metų Sąjūdžio pažeminimas tęsiamas, kartojamas, vis nuodijamas kiekvienas lengvatikis. Ir kol nebus išleisti posėdžių protokolai, nebus jokio stabdžio šmeižtui.
(Beje, juos galima išleisti tik Prezidento rūpesčiu, nes klanas intrigų būdu šito padaryti neleis niekam. Šitai buvo galima padaryti jau prie V. Adamkaus – nepadaryta. Kodėl nepadaryta prie D. Grybauskaitės? Manau, aišku, kodėl. Dabartinis? O ko dabartinis, tiesą sakant, apskritai ėmėsi rimto?)
Taip. Yra ir kita, gretutinė tema – “ISTORINĖ KLAIDA”.
Man vis kiša į burną kažkokias plėnis apie Nepriklausomybės pažeminimą. Niekdariai taip kalba, galėčiau pasakyti ir griežčiau.
Nei straipsnį skaitę, nei ką galvoję. Alma tarsi beraščių vergų padermė.
V. Landsbergis atliko Istorinės klaidos vaidmenį? Taip, jis yra tos klaidos vyriausiasis personažas.
Istorinės klaidos vaidmenį atlieka žmogus, kuris nesutelkia, o suskaldo. Tą vaidmenį V. Landsbergis atliko ir tebeatlieka – tai ir pabrėžiau anuokart, numatydamas, kad mūsų Tėvynė bus supjudyta. Deja, tai pasitvirtino. Buvau pasiryžęs likti prastu pranašu, bet pranašystė išsipildė.
V. Landsbergis pats įrodė Istorinės klaidos personažo tiesą. Jis nenuilsdamas ir nesivaržydamas, begėdiškai skleidė melą apie laisvės kelio ypatybes, visas jas nušviesdamas tik sau naudinga, makiaveliška šviesa.
Kartais pagalvoji žmogus: o gal to ir reikia mūsų tautai? Gal žmonės, tolstant gyvam gyvenimui, yra linkę matyti tik tą, kuris pats apie save kalba? Linkę. Bet ir nelinkę.
Būtų nelinkę, jeigu tautoje būtų kritinė inteligentijos masė, kuri neleistų įsivyrauti vienam mitui. Bet mes, pasirodo, skystoki… tokios masės sparčiai nebeliko.
O štai Istorinės klaidos personažo burėms pūsti daug atsirado inteligentų, nemaža masė. Ir jiems patiko “melagingos koministinės tikrovės” atstovų spardymas su reikalu ir be reikalo, ką profesorius V. Landsbergis itin smagiai darė ir darp įvairiausiomis progomis. Juk smagu pasispardyti, kai atgal negauni. Tiek įsismagino, kad ir visai pamiršo, jog komunistinė tikrovė ir jos valdžia jam davė daug daugiau negu kitiems. Beje, ir profesoriaus vardą pripažino.
Ir dar įdomumas atsirado. Pasirodo, mūsų nelaimingoje Tėvynėje net liberalams labai patinka, kad mitai būtų kuriami bukiausiu komunistiniu būdu — istoriją paverčiant šios dienos politika. Kuri vis menkiau primena politiką, o vis daugiau ideologines mišias. Tų mišių dalyviai įsitikinę, kad viskas teisinga: juk kas valdo šiandieną, tas valdys ir praeitį, ir valdys rytdieną. Vadinasi, prie jo baudžiauninkėliams reikia kuo šilčiau glaustis! O prisiglaudus ploti vienai smegenų rievei. Taip paprasčiau ir mums, ir mūsų vaikams, ir šiaip maloniau.
Bus panaikintas Sąjūdžio vardas? O kam jis reikalingas, kai Istorinės klaidos personažas puikiausiai paverčiamas mitu ir pats tampa “Sąjūdžiu”. Net liberalų klanas gieda: mitologizuoti galima tik vieną!
Visa taip ir daroma. Jau rašomi jausmingi mitui skirti rašiniai, ir jų bus dar daugiau. Matyt, bus ir poema, savo gaida labai priminsianti „Poemą apie Staliną“. Gaila, mūsų “Stalinas” kiek skystokas, bet pagal Jurgį ir kepurė. Lietuviams kitokio nė nereikia. Mums pakaks, kad Vienas taps Sąjūdžio Iniciatyvine grupe ir visu Sąjūdžiu.
Vis girdžiu abejonę: nejaugi? Kam? Kodėl? Kokia “tokio inteligentiško inteligento” mito reikmė? Ogi tokia.
Štai tik vienas pavyzdys: kasmet, jau trisdešimt (su viršum!) metų iš Signatarų balkono Vasario 16 d. kalba tik vienas ir nepakartojamas Istorinės klaidos personažas. (Buvo tik kelios išimtys.) Argi “inteligentų inteligentas” taip darytų? Šitaip susišventintų? Be saiko ir skonio, be gėdos? Juk sarmata! Seniai būtų pajutęs kartėlį ir būtų pasikvietęs bent jau Justiną Marcinkevičių ar Meilę Lukšienę. Bet juk ne! Tikslas visai kitas: sakralinę erdvę paversti sava, ir be jokių kitų kalbų! “Aš” vienas ir tik vienas, neklystantis sakralas. Ir nesvarbu, kad tapau neatsakingiausių fantazijų figūra balkone. Komiška ir kartu tragiška figūra. Svarbiausia, kad balkonas mano. Kaip ir pati Nepriklausomybė, kuri privalo turėti Tėvą ir balkone, ir visur!
Išleidus tų balkono kalbų rinkinį, bus smagu pasišypsoti Vinco Kudirkos šypsniu – tuštybės ir susireikšminimo, bauginimo ir klejonių atpažinimo receptą paduos pats Himno autorius.
Bet juk ir tai ne viskas.
Istorinės klaidos personažui reikės pastatyti kuo daugiau paminklų. Ypač Karo muziejaus sodelyje, toje vietoje, kurioje turėjo stovėti Vaižganto biustas – vieta palikta tuščia, laukia.
Šalia to reikia išugdyti naują kartą (kuri, tiesa, jau išauginta).
O kad visa tai pavyktų iki galo, iki korupcijos aukštumų, reikia labai stipriai sucementuoti “neklystančiųjų” partiją; ji jau seniai ir sočiai maitinama visos Lietuvos sąskaita.
Joje ir “anūko operacija” itin sėkmingai įvykdyta, stebėtinai lengvai – jaunėlis jau “neklystančiųjų” lyderis; jis tikrai neleis mesti šešėlio ant Istorinės klaidos personažo. Nei dabar neleis, nei ateityje. Matyt ir įstatymą priims, baudžiamon atsakomybėn patraukiantį kiekvieną, kuris pareikš, kad Landbergiai labai neblogai sugyveno su Sniečkumi. Ir jeigu prie pavardės nepridėsi “patriarchas” – baus, matyt, irgi.
Viskas kaip sviestu, ponai, niekas prieš. Nacionalinė televizija – už, ir siela, ir kūnu. Paklusniųjų kritinė masė? Už!
Kur inteligentų kritinė masė? Ir čia tvarka — ji pati ištirpo vartotojų pasaulėlyje ir šou biznyje.
Perspektyva per trisdešimt metų nubrėžta aiški, į šviesų rytojų: baudžiavą išpažįstantis klanas, matyt, iki pat Lietuvėlės galo užsikraus nepakeliamai garbingą naštą – valdyti mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Valdyti mokyklas, programas ir televiziją. Visi tarnaus klanui valstybės lėšomis, o aistruoliai vykdys gebelsiškos propagandos pūtimo “tiesą”: kuo daugiau kartų ištars Istorinės klaidos personažo vardą, kuo dažniau jį nežinia kam parodys per TV, tuo greičiau Istorinė Sąjūdžio ir Nepriklausomybės Tiesa taps skaidri kaip ašara.
Baudžiavinio klano kredo : “Štai kaip pasakysiu, taip ir bus”.
Bet kartais nutinka ir netikėtumų!
Štai šiandien, kovo 15 dieną, režisieriai ir kino kūrėjai paskelbė, kad juos baisingai papiktino eilinio filmo apie V. Landsbergį piniginė išraiška, – jis siekia kone penkių filmų kaštus. Ponai ir draugai, nebūkite naivūs! Nepykite, tai juk normalu. Skirs. Ir dar kartą skirs. Ir dar…
Tol skirs, kol mes nebeskirsime Lukašenkos nuo Landsbergio.
Bet kad taip nebus.